„Kai gydytojai pasako, kad gydymo nėra, o regėjimo liko vos penkeri ar dešimt metų, pirma reakcija – šokas ir ašaros. Tačiau išsiverkus ateina pasirinkimas: arba sudėti rankas ir laukti tamsos, arba pradėti kovoti už save“, – sako 47-erių kaunietis Paulius.
Šiandien Paulius drąsiai sėda prie automobilio vairo – vairuotojo pažymėjimas jam ką tik pratęstas dar dešimčiai metų. Jis be akinių pjauna žolę, važinėja dviračiu, vakarais be baimės išeina pasivaikščioti, įskaito televizoriaus titrus iš trijų metrų atstumo. Tačiau vos prieš kelis metus šis vyras girdėjo negailestingą medikų prognozę: pigmentinis retinitas, didėjantis akispūdis – nepagydoma liga, kuri palengva atims regėjimą, o kartu – ir vairuotojo teises bei įprastą gyvenimą.
Pasaulis – lyg per aprasotą stiklą
Devintoje klasėje Pauliui ėmė prastėti regėjimas, prireikė akinių dėl astigmatizmo. Nors su akiniais matė puikiai, tamsoje jausdavosi lyg aklas. „Septyniolikos ar aštuoniolikos, kai eidavome į diskotekas, rudenį ar žiemą tamsoje aš nieko nematydavau, nors kiti matė puikiai“, – prisimena kaunietis. Vis dėlto jaunystėje tai atrodė tik smulkmena, pasišvieti žibintuvėliu ir problemos nebėra. Paulius daug važinėjo motociklais, sportavo, dirbo kompiuteriu ir gyveno įprastą gyvenimą, kol suėjo 44-eri.
Tuomet pasirodė pirmieji nerimą keliantys ženklai: vairuojant prireikdavo vis daugiau laiko sufokusuoti žvilgsnį, o greita reakcija kelyje gyvybiškai būtina. Paulius manė, kad tai tiesiog su amžiumi ateinanti toliaregystė, tačiau apsilankymas pas oftalmologą apvertė gyvenimą aukštyn kojomis.
„Daktarė pasakė, kad kažkas negerai su akies dugnu. Prasidėjo tyrimų maratonas – Kardiolitos klinikos, vėliau Kauno klinikos. Galiausiai išgirdau diagnozę – pigmentinis retinitas. Net nežinojau, kas tai per liga. Pasaulis atrodė lyg matomas per pakavimo plėvelę, per aprasotą stiklą, o šonuose viskas tapo tamsu“, – pasakoja vyras.
Knyga, tapusi lūžio tašku
Skausmingiausia buvo ne pati diagnozė, o medikų tonas ir verdiktas: „Gydymo nėra, matysite dar penkerius–dešimt metų, o teises teks atimti.“ Paulius neslepia – po tokių vizitų jautėsi psichologiškai sužlugdytas, buvo ir ašarų.
„Supratau, kad jei pasikliausiu tik tuo, ką sako kabinetuose, liksiu neįgalus greičiau, nei pabandysiu padėti sau pats. Pradėjau ieškoti informacijos internete ir sveikuolių puslapyje aptikau aklumą įveikusio Meiro Schneiderio knygą „Gyvenimas, grąžinantis regėjimą“. Ji tapo mano kelrodžiu“, – sako Paulius.
Autoriaus istorija, kaip jis, gimęs aklas, sistemingais pratimais ir darbu su savimi susikūrė sau regėjimą, įkvėpė kaunietį nelaukti stebuklo ir pradėti dirbti.
Webinaras tėvams “Kaip padėti savo vaikui grąžinti regėjimą natūraliais būdais?”
„Pirmaisiais mėnesiais buvo labai sudėtinga. Akys nuo nuolatinio darbo prie kompiuterio buvo surambėjusios, atrodė, kad jokio poveikio nėra. Be to, reikėjo įveikti ir psichologinį barjerą – kai gydytojai įteigia, kad tau viskas, smegenys tą užfiksuoja. Reikia laiko, kad smegenys vėl patikėtų, kad matyti galėsiu“, – dalijasi Paulius.
Kasdienė disciplina ir netikėti atradimai
Paulius į savo dienotvarkę įtraukė griežtą akių ir viso kūno mankštos rutiną. Jis sako, kad raktas į sėkmę – nuoseklumas, nes rezultatai ateina ne po savaitės, o po metų kantraus darbo.
Kas padėjo labiausiai?
- Soliarizacija ir perėjimas į tamsą: Paulius kasdien praktikuoja žiūrėjimą užmerktomis akimis į saulę (soliarizaciją), o po jos iškart eina į tamsią patalpą. Anksčiau ryški saulė jam keldavo tokį skausmą, kad atrodydavo, jog akys suplyš, o tamsoje jis orientavosi tik apgraibomis. Dabar vyras nebijo nei saulės, gerai jaučiasi tamsoje.
- Žvilgsnio perkėlimas ir „ilgasis mostas“: Kad atpalaiduotų įsitempusius akių raumenis, Paulius nuolat keičia žvilgsnio fokusą – nuo artimo taško į tolį, brauko pirštais per nosies galiuką, o dirbdamas kompiuteriu kasdien bent 10 minučių per pietų pertrauką skiria žiūrėjimui į tolį.
- Periferinio matymo lavinimas: vienų atostogų metu vyras dviems valandoms užsiklijuodavo specialias juosteles, kad akys būtų priverstos dirbti šoniniu regėjimu. „Kai jas nusiimdavau, regėjimo laukas atrodydavo neįtikėtinai išsiplėtęs. Jei anksčiau lenkiant automobilį reikėdavo pasukti visą galvą, dabar to nebereikia“, – džiaugiasi jis.
- Kraujotakos gerinimas: Kiekvienas Pauliaus rytas prasideda kūno apšilimu, o dienos metu, net ir tarp darbinių susirinkimų, jis padaro po keliasdešimt pritūpimų – suaktyvėjusi kraujotaka galvoje akimirksniu paryškina vaizdą. Be to, vyras naudoja masažinius akinius, daro švelnų užmerktų akių vokų masažą ir dedasi drėgnus kompresus.
- Spalvų terapija: Remdamasis M. Schneiderio knygoje rastomis žiniomis, Paulius prisitaikė specialių atspalvių akinius: prietemoje ir lyjant lietui jam puikiai padeda geltoni stiklai, paryškinantys kontrastą, o dieną – gintariniai.
Be akių pratimų, Paulius visiškai atsisakė alkoholio, jau ketvirtus metus jo nevartoja, kad išvengtų kraujospūdžio šuolių, kurie tiesiogiai kenkia regos sistemai.
Pusantrų metų darbo rezultatai džiugina
Šiandien Paulius džiaugiasi tuo, ką pasiekė per pusantrų metų kryptingo darbo. Jis nebijo užkliūti už bordiūro ar atsitrenkti į stulpą, o didžiausia pergalė tapo sėkmingai praeita medicininė patikra dėl vairuotojo pažymėjimo – teisės pratęstos dar dešimtmečiui. Vyras viltingai žvelgia ir į ateitį, sekdamas pasaulio mokslo naujienas bei laukdamas genų terapijos ir naujų vaistų proveržio.
„Pirmiausia – reikia išsiverkti ir išgyventi tą šoką. Tai normalu. Bet paskui būtina suprasti, kad sprendimų yra visada. Kol akys mato, kol jos funkcionuoja, negalima nuleisti rankų. Nereikia aklai tikėti, kai pasako, jog nieko nebegalima padaryti – medicinos sistema dažnai neturi laiko gilintis, o naujausi atradimai ir natūralūs metodai lieka nuošalyje“, – įsitikinęs Paulius.
Vyras ragina nebijoti tamsos – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: „Jei bijai eiti į tamsą, būtent ten ir reikia eiti, treniruoti akis. Taip pat ir gyvenime – jei tau pasakė, kad apaksi, negali tiesiog sėdėti ir laukti, kol tai įvyks. Reikia užsispirti, ieškoti to, kas tinka būtent tau, ir dirbti. Kai pats praeini šį kelią, supranti, kad žmogaus organizmo galimybės yra kur kas didesnės, nei mes įsivaizduojame.“
Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt
Nuotrauka – DI

