Ar kada susimąstėte, kodėl po stiprių išgyvenimų pradeda skaudėti skrandį, po įtemptos dienos negalime užmigti, o ilgai trunkantis nerimas kartais pasireiškia visai tikrais fiziniais negalavimais, kurių priežasčių neranda net moderniausi tyrimai? Šiandien tokius reiškinius jau nagrinėja psichosomatinė medicina, tyrinėjanti psichologinių ir fiziologinių procesų sąveiką. Tačiau mintis, kad mūsų emocijos, protas ir kūnas yra neatsiejami, gyvuoja jau tūkstančius metų.
Apie tai išsamiai kalbama ajurvedoje – senovės Indijos sveikatos sistemoje. Vienas svarbiausių jos veikalų, „Čaraka Samhita“, pateikia stebėtinai aktualių įžvalgų apie nerimą, baimę, pyktį, sielvartą, nuolatinę įtampą ir jų ryšį su fizine sveikata. Ką šios mintys gali reikšti šiuolaikiniam žmogui?
Net sveikas maistas nepadės, jei valgome apimti streso
Vieną įdomiausių teiginių randame „Čaraka Samhitos“ skyriuje Vimana Sthana (2.9). Jame rašoma:
„Net tinkamas maistas, suvalgytas tinkamu kiekiu, nėra gerai suvirškinamas, kai žmogų kamuoja nerimas, sielvartas, baimė, pyktis ar miego trūkumas.“
Šiandien žinome, kad virškinimo sistema glaudžiai susijusi su nervų sistema. Patiriant stresą gali keistis skrandžio ir žarnyno judrumas, virškinamojo trakto jautrumas, apetitas ir kiti procesai.
Todėl galime valgyti patį sveikiausią maistą, tačiau jei tuo metu esame nuolat įsitempę, skubame, nerimaujame ar išgyvename konfliktą, mūsų savijauta gali būti visai kitokia nei valgant ramiai. Ši senovinė įžvalga primena, kad sveikata priklauso ne tik nuo to, ką dedame į lėkštę, bet ir nuo būsenos, kurioje gyvename. Sveika gyvensena negali apsiriboti tik sveika mityba.
Kodėl elgiamės prieš savo pačių išmintį?
Ajurvedoje egzistuoja labai įdomi sąvoka – prajñāparādha. Ji verčiama kaip „intelekto klaida“, o vaizdingiau – „nusikaltimas prieš išmintį“.
„Čaraka Samhitos“ dalyje Sharira Sthana (1.99–102) aiškinama, kad žmogaus elgesį lemia trys svarbūs gebėjimai: teisingai suprasti, save valdyti ir prisiminti tai, kas naudinga.
Kai šie gebėjimai sutrinka, žmogus ima elgtis taip, kaip jam pačiam žalinga. Ajurvedoje tai laikoma viena svarbių sveikatos pusiausvyros praradimo priežasčių. Skamba pažįstamai? Žinome, kad esame pavargę, bet vis tiek imamės dar vieno darbo. Suprantame, kad mums reikia miego, tačiau dar valandą praleidžiame prie kompiuterio. Jaučiame, kad tam tikri santykiai mus sekina, bet nedrįstame nieko keisti.
Kartais kūnas siunčia vis aiškesnius signalus, kad krūvis tapo per didelis, tačiau mes juos ignoruojame. Išgeriame dar vieną kavą, išgeriame tabletę nuo galvos skausmo ir tęsiame savo dieną.
Šiandien turime daugiau informacijos apie sveikatą nei bet kada anksčiau. Galime skaičiuoti kalorijas, žingsnius, miego valandas, matuoti pulsą ir stebėti daugybę kitų rodiklių. Tačiau žinojimas dar nėra išmintis. Išmintis prasideda tada, kai savo žinias pritaikome gyvenime.
Ajurvedos požiūriu, viena svarbiausių sveikatos užduočių – išmokti gyventi taip, kad mūsų veiksmai neprieštarautų tam, ką patys suprantame esant naudinga. Ir čia labai svarbus yra sąmoningumas bei pasiryžimas vengti melo sau, įtikinėjant, kad dalykai, kurių trokštame momente, yra mums naudingi.
Baimė, pyktis ir nerimas neleidžia mums pailsėti
Senovės ajurvedos tekstuose daug dėmesio skiriama miegui. Tarp jo sutrikimų priežasčių minimos ir emocinės būsenos – baimė, pyktis, nerimas. Šiandien tai skamba visiškai suprantamai.
Tikriausiai kiekvienam yra tekę atsigulti į lovą po sudėtingos dienos ir pastebėti, kad nors kūnas pavargęs, protas niekaip nenurimsta. Mintyse vis dar vyksta pokalbis su žmogumi, kuris mus įskaudino. Galvojame apie rytojaus darbus, finansines problemas ar neišspręstą konfliktą. Fiziškai gulime saugioje lovoje, tačiau mūsų nervų sistema vis dar elgiasi taip, tarsi reikėtų ruoštis pavojui.
Streso metu aktyvuojami organizmo mobilizacijos mechanizmai. Padažnėja širdies plakimas, keičiasi kvėpavimas, didėja raumenų įtampa. Tokia reakcija naudinga, kai reikia greitai veikti, tačiau ji trukdo atsipalaiduoti ir užmigti, jeigu užsitęsia. Todėl poilsis prasideda ne vien tada, kai atsigulame. Svarbu ir tai, ar mūsų organizmas sugeba pereiti į poilsio būseną.
Neišverktos ašaros – ką apie jas rašė ajurveda?
Vieną netikėčiausių fragmentų randame „Čaraka Samhitos“ dalyje Sutra Sthana (7.22).
Šiame skyriuje aptariami natūralūs žmogaus organizmo poreikiai, kurių nerekomenduojama slopinti. Tarp jų minimas ir poreikis verkti. Traktate teigiama, kad ašarų sulaikymas gali būti susijęs su įvairiais fiziniais negalavimais. Tarp rekomenduojamų priemonių minimi poilsis ir malonūs pokalbiai.
Pagalvokime, kaip dažnai nuo vaikystės mokomės neparodyti savo tikrųjų jausmų.
„Neverk.“
„Nesinervink.“
„Nesureikšmink.“
„Būk stiprus.“
„Susikaupk ir dirbk.“
Kartais žmogus išgyvena netektį, nusivylimą, išdavystę ar kitą skaudų įvykį, tačiau neleidžia sau sustoti ir išjausti to, kas įvyko. Kitą rytą jis vėl eina į darbą, šypsosi, rūpinasi kitais ir elgiasi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tačiau emocijų slopinimas nebūtinai reiškia, kad jos išnyko. Neapdoroti išgyvenimai gali palaikyti nerimą, įtampą, sutrikdyti miegą ar prisidėti prie kitų streso reakcijų. Tai nereiškia, kad kiekviena neišverktų ašarų istorija būtinai baigsis liga. Tačiau senovinis ajurvedos požiūris primena, kad emocijos yra natūrali žmogaus gyvenimo dalis, o nuolatinis jų slopinimas nepadeda išsaugoti pusiausvyros.
BENDRAVIMO VAKARAS. Kaip askezės gali padėti atsikratyti priklausomybių?
Mes virškiname ne tik maistą
Ajurvedoje vartojama sąvoka agni, reiškianti virškinimo ugnį. Ji simbolizuoja organizmo gebėjimą apdoroti ir įsisavinti tai, ką gauname.
Su virškinimo sutrikimais siejama kita sąvoka – ama. Tradicinėje ajurvedoje taip vadinami netinkamo virškinimo produktai, kurie laikomi organizmo pusiausvyrą trikdančiu veiksniu.
„Čaraka Samhitos“ dalyje Vimana Sthana (2.8–9) aiškinama, kad ama susidarymas siejamas ne tik su netinkamu maistu, bet ir su valgymu stiprių emocijų būsenoje. Tarp tokių emocijų minimi pyktis, baimė, sielvartas, pavydas ir nerimas. Šiuolaikinėje ajurvedos interpretacijoje šios sąvokos kartais perkeliamos ir į emocinį gyvenimą. Juk mes kasdien turime „suvirškinti“ ne tik maistą. Turime įsisavinti informaciją, įspūdžius, santykius, konfliktus, nusivylimus ir netektis.
Kai nutinka kažkas skaudaus, žmogui dažnai reikia laiko suprasti, kas įvyko, išgyventi emocijas ir atrasti naują santykį su patirtimi. Jeigu nuolat skubame, slopiname savo jausmus ir neleidžiame sau sustoti, kai kurie išgyvenimai gali likti neišspręsti. Tokiai būsenai apibūdinti kartais vartojama mentalinės ama metafora – tarsi nesuvirškintos emocinės patirties nuosėdos. Tai nėra pažodžiui organuose besikaupiantys toksinai. Tačiau ši metafora labai vaizdingai primena, kad mūsų psichikai, kaip ir kūnui, reikia laiko bei sąlygų apdoroti tai, ką patiriame.
Proto pusiausvyra – ne mažiau svarbi už kūno
Ajurveda išskiria tris proto savybes, vadinamas sattva, rajas ir tamas.
Sattva siejama su aiškumu, ramybe ir pusiausvyra. Rajas – su aktyvumu, susijaudinimu ir nerimastingumu. Tamas – su inercija, pasyvumu ir aptemusiu suvokimu. Tai filosofinis žmogaus psichikos modelis, tačiau jame galima atpažinti ir šiandien pažįstamas būsenas.
Vienomis dienomis jaučiamės ramūs, aiškiai mąstome, lengvai priimame sprendimus. Kitomis – nuolat skubame, blaškomės, dirgstame ir nebegalime atsipalaiduoti. O kartais po ilgo įtampos laikotarpio ateina visiškas išsekimas, kai nebenorime nieko daryti. Ajurvedoje proto pusiausvyra laikoma svarbia bendros sveikatos dalimi. Ir galbūt čia slypi vienas svarbiausių klausimų: ar mes apskritai pastebime, kokioje būsenoje gyvename didžiąją savo laiko dalį?
Senovės ajurveda turėjo net atskirą proto gydymo kryptį
Ypač įdomų faktą randame „Čaraka Samhitos“ dalyje Sutra Sthana (11.54). Joje išskiriami trys gydymo būdai: dvasinės praktikos, racionalus gydymas, apimantis mitybą ir gydomąsias priemones, bei sattvavajaya – proto valdymo metodas.
Sattvavajaya apibūdinamas kaip gebėjimas atitraukti protą nuo to, kas jam žalinga. Šiandien ši kryptis kartais vadinama ajurvedine psichoterapija. Proto būsenos keitimas buvo laikomas savarankiška gydymo kryptimi, o ne nereikšmingu priedu prie fizinio gydymo.
Ajurvedos autoriai suprato, kad žmogui ne visada pakanka pakeisti mitybą ar vartoti gydomąsias priemones. Kartais reikia keisti ir tai, kaip jis gyvena, mąsto, reaguoja į aplinką bei tvarkosi su savo išgyvenimais. Ši mintis labai artima šiuolaikiniam požiūriui į streso valdymą. Juk ne visada galime pakeisti aplinkybes, kuriose gyvename. Tačiau galime mokytis atpažinti savo reakcijas, nustatyti ribas, pasirūpinti poilsiu ir padėti nervų sistemai sugrįžti į ramesnę būseną.
Senovinių tekstų aktualumas šiandien
Senovės ajurvedos tekstai nebuvo parašyti šiuolaikinės medicinos kalba. Juose nerasime kortizolio, autonominės nervų sistemos ar psichosomatinės medicinos terminų.Tačiau juose rasime labai svarbius klausimus apie žmogaus sveikatą, kurie aktualūs ir šiandien.
- Ajurveda nuo seno nagrinėjo emocinės būsenos ir kūno funkcijų ryšį. Ypač aiškiai tai matyti kalbant apie virškinimą ir miegą. Mokslas tai pradėjo daryti palyginus neseniai, tačiau gaunami rezultatai neprieštarauja seniesiems raštams.
- Ajurveda akcentavo ne vien išorinius veiksnius, bet ir žmogaus elgesį: ar mokame gyventi pagal savo galimybes, ar nuolat ignoruojame savo poreikius. Šiam laikmečiui yra itin būdinga ignoruoti kūno poreikius bei kelti sau tikslus gyvenime, kurie nebūtinai atitinka galimbes juos pasiekti.
- Senovės tekstuose atpažįstame tai, ką šiandien vadiname lėtiniu stresu – ilgalaikį nerimą, baimę, įtampą, miego stoką ir per didelį krūvį. Pats šiuolaikinis streso terminas juose, žinoma, nevartojamas.
- Ajurveda skyrė ypatingą dėmesį proto būsenai ir net turėjo atskirą jos reguliavimo metodų grupę.
- Sveikata joje buvo suprantama plačiau nei vien simptomų nebuvimas, o rūpinimasis sveikata neturėtų apsiriboti vien kūnu.
Poilsis, emocijų pažinimas ir gebėjimas nuraminti protą nėra vien šiuolaikinės sveikatingumo mados. Tai klausimai, kuriuos žmonės nagrinėja jau tūkstančius metų.
Būtent todėl verta kartais ištrūkti iš įprasto gyvenimo ritmo ir skirti laiko ne tik kūnui, bet ir savo vidinei būsenai. Nes kartais svarbiausias žingsnis į geresnę sveikatą prasideda ne nuo klausimo „ką dar turėčiau padaryti?“, o nuo visai kito: „Galbūt pirmiausia man reikia sustoti ir išgirsti save?“
Kristina Ragauskaitė, www.sveikuoliai.lt
