Suprantu, kad tema yra labai asmeniška ir jautri, bet gal šios mintys pasieks tą, kuriai aš rašau. Tai moteris, kuriai dabar sunku, nes reikia padaryti sprendimą: pasilikti kūdikį ir gimdyti, ar ne. Gal ji labai jauna, gal netekėjusi, gal bijo nuvilti tėvus… Gal tai vienos nakties nuotykis, gal aistros nesuvaldymas, o gal jau yra trys ar penki vaikai ir sekančio nebeturės jėgų auginti, išlaikyti viena. O gal tiesiog pavargo, gal pavargo nuo gyvenimo ir norisi tiesiog būti taip, kaip supranta, kad reikia būti.
Nežinomybė ir nesaugumas gąsdina be proto, svarstymai kankina, norisi pasielgti teisingai, baisu padaryti klaidą, kelias iki gydytojo kabineto tampa pačiu ilgiausiu keliu gyvenime. Kodėl ji pasirinko tokį kelią, žino tik ji viena. Bet aš esu tikra, kad ne todėl, jog jai lengva ir gera gyventi. Nes laimingas žmogus kuria, dovanoja, dalina save kitiems, linki aplinkiniams laimės ir su palaiminga šypsena pasitiktų naują gyvybę, globotų ją. Ji tam tiesiog neturi jėgų dabar.
Turėtų būti labai vieniša ir išsigandusi… Nes tas, kuris turi tikrus draugus, globojančius tėvus, palaikančius artimus žmones, niekada nesiryžtų atsisakyti savo kūdikio. Gydytojas baltu chalatu taps jai artimiausiu žmogumi kelioms minutėms ir patikins, kad viskas bus gerai. Ir toms kelioms minutėms tai bus vienintelis petys, į kurį ji gali atsiremti. Ir jai atrodys, kad tam pasibaigus vėl viskas grįš į savo vietas, bus kaip buvo. Bet… tikrai NEBUS. Bus kitaip. Tai ją palies iki širdies gelmių. Ji visada galvosi, kas tai buvo: mergaitė ar berniukas, kurį laiką kalbės su juo, prašys atleisti, nuolat prisimins motyvus, kurie ją atvedė iki tokio sprendimo. Net ir gerokai vėliau, kai taps brandžia, patyrusia moterimi, ji visa tai prisimins ir neretai gailėsis. Todėl taip, kaip buvo anksčiau, tikrai nebebus.
Dabar jai sunku, bet taip bus ne visada. Gyvenimas nėra vien kančia. Po sunkumų visada ateina gražus periodas, nes po žiemos visada būna pavasaris, o po nakties – diena. Jei galėtų patikėti tuo bent trumpam, jei vietoj nakties imtų pastebėti auštančią dieną, kylančią saulę, jos širdis prisipildytų tikėjimo ir meilės. Ir tada ji atrastų stiprybės pasitraukti nuo gydytojo peties, išeiti iš jo kabineto, pareiti namo ir nežiūrint į tai, kad jai vis dar baisu, pasveikinti naujai užgimstančią būtybę. Lyg pavasarį žemėje…
Gali būti, kad jos niekas nepagailės, neatjaus ir nesupras jos kančios, tačiau ji gali būti pirma, kuri išties pagalbos ranką gyvybei, prašančiai leidimo išvysti šitą pasaulį. Sprendimas išsaugoti kūdikį gali tapti pergale prieš visus sunkumus, kurie ją persekiojo, ar vis dar laukia. Jei ji klausytų savo širdies, ne aplinkinių, ne proto, ne mokslinių ar politinių argumentų… Širdis niekada nemeluoja. Ir net jei visi žmonės nusisuks nuo jos, širdis džiaugsis tokiu sprendimu. Nes tada rasis galimybė pajusti, kad tai, ko ji dar nemato savo akimis, dar negali paliesti rankomis, šypsosi ir globoja ją.
Tačiau net ir kitas jos sprendimas bus teisingas. Nėra jokios klaidos. Mes turime laisvę rinktis. Kiekvienas dabarties momentas, kiekviena šiandiena yra mūsų vakarykščio pasirinkimo rezultatas. Ji gali būti ta, kuri leidžia gyvybei skleistis, tačiau tikrai gali būti ir ta, kuri neleis jai skleistis. Gali būti pirma, kuri peržengus kančios ribas pajus laimę, tačiau tikrai ir toliau gali būti trapi, silpna ir jaustis nesaugi. Ji yra savo istorijos kūrėja. Ir ne tik savo…
Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt
Nuotrauka UAB Pixstudija
Komentarai
Labai jautru ir subtilu. Labai švelniai ir kartu įtaigiai. Nieko nekaltinant ir nieko neperšant.
Nepaprastai jautrus rašinys. Ašaros kaupiasi skaitant. Pritariu Sky, kad išdėstyta mintis labai aiški, be jokių kaltinimų, bet tiesiai į širdį. Ar tikrai turime teisę nuspręsti gyvens ar negims?
Nors straipsnis parašytas bendrapavardės, pateiksiu priešingą nuomonę: yra moterų, kurios tiesiog yra nusprendę neturėti vaikų dėl vienų ar kitų priežasčių. Ir aš, nors šalia turiu mylintį vyrą, esu brandi, turiu palaikančius draugus ir tėvus, drožčiau pirmu taikymu į kliniką atlikti šios procedūros. Ir jokie pagraudenimai manęs nesulaikytų. Aš puikiai pažįstu save, savo gyvenimo būdą ir žinau, kad jis su vaiku nėra niekaip suderinamas.
Nebegimdykim nelaimingų vaikų, kai tam neturim išteklių – finansinių, psichologinių, asmenybės brandos.
Pažįstu moterų, kurios abortą vadina geriausiu sprendimu gyvenime. Nei jos kalbasi su tuo vaikeliu, nei išvis apie jį galvoja. Tiesiog gyvena toliau savo laimingą gyvenimą nesukdamos galvos. Nes jos aiškiai žinojo, kokio gyvenimo NENORI.
Ir jei kyla bent menkiausia abejonė, kad reikėtų tokios procedūros – tegul ji būna nemokama ir visos gydytojų kabinetų durys tam atviros. Nes vaikų turi susilaukti 100% tam pasiruošę DU žmonės. Tai yra tiesiog per didelė ir per ilga atsakomybė, kad susilauktumėte jų svaičiodamos, kad “juk išauš kažkada pavasaris”. O gal ir neišauš. Bet gali pats valgyti grikius pusę metų, pasmerkti tam dar ir mažo vaiko neturi teisės.
Galite pažiūrėti vaizdus iš “Compassionate Prison Project” arba paskutinį “Soft White Underbelly” blogo vaizdo įrašą, kaip baigiasi, kai jų susilaukia nepasiruošę tėvai. Vaikystės traumos žmones paverčia žvėrimis arba kirba kažkur giliai pasamonėje, kol priveda iki savižudybės. Tai kaip su ta išgelbėta gyvybe tuomet?
Neturėti vaikų – taip pat pasirinkimas, tam yra visos galimybės ir priemonės. Nenorėti vaikų – taip pat kelias, kurį moteris gali nugyventi. Tačiau natūrali moters prigimtis dažniausiai nori skleistis motinystėje. Ir jei viename etape gyvenimo vaikų nenori, kitame gyvenimo etape gali viskas pasikeisti. Jei šiandien abortas atrodo pats geriausias sprendimas, rytoj, deja, gali imti atrodyti kitaip. Nes tokia norų ir troškimų anatomija – jie nuolat keičiasi, jie įtakojami aplinkos ir jie niekada nesibaigia. Ir jei žmogus gyvena tik tenkindamas savo norus, su laiku jį aplanko beprasmybės ir tuštumos jausmas. Nes norų išsipildymas suteikia tik trumpalaikį pasitenkinimo, net ne laimės jausmą.
Priežasties ir pasekmės dėsnis niekur nedingo ir niekur nedings. Tikėtis, kad žudymas neturės kada nors pasekmių pačios moters kūnui, psichikai ar jos gyvenimo kokybei, toks pat naivus, kaip kad laimė priklauso nuo finansinių, psichologinių išteklių ir asmenybės brandos. Jei taip būtų, tai visi turtingi, išsilavinę, karjeros pasiekę žmonės būtų laimingi ir būtų laimingi jų vaikai. Toli gražu taip nėra. Ir ne nuo tėvų pasirinkimo priklauso kokie vaikai ateina į šitą pasaulį. Kitaip iš alkoholikų šeimų neišaugtų iškilios asmenybės: politikai, dailininkai, dainininkai, filosofai ir iš normalių šeimų neišaugtų nusikaltėliai, narkomanai ir alkoholikai.
Jei žmogus gyvena tik pasitikėdamas savo noriu/nenoriu, ir nenaudoja intelekto, kuris padeda suprasti palankus ar nepalankus yra pasirinkimas, tai vadinasi juslių tenkinimu, toks gyvenimas niekuo nesiskiria nuo gyvūno. Nesukti galvos dėl žudymo: ar vaikų, ar gyvūnų – taip pat pasirinkimas. Tačiau visi pasirinkimai turi savo kainą. Pažįstu daug moterų, kurios pasidarę abortus, nebegali susilaukti vaikų, net jei ir labai nori, nesugeba susikurti normalių santykių, išgyvena vienatvę, depresiją, o vyrai, kurie vertė moteris darytis abortus, sapnuoja savo negimusius vaikus ir kalbasi su jais sapnuose. Jei jau gyvybė užsimezgė įsčiose – daug palankiau atlikti savo pareigą – suteikti jai gyvenimą tokį, kokiam ji atėjo. Išmokti tiek mamai, tiek vaikui savo pamokas įveikiant sunkumus.
Nesuprantu, kur dingsta žmonių gailestingumas. Jei moteriai tik gimsta mintis apie abortą, turėtų būti teikiama visa reikalinga pagalba, kad ją palaikytų, paremtų ir tam gali būti skiriami mokesčių mokėtojų pinigai. Nes labai svarbu, kam leidžiami pinigai: žudymui ar palaikymui. Grikius po pusę metų Lietuvoje valgo tik tie, kurie gydosi ligas. Maisto šiais laikais netrūksta ir nereikia tuo manipuliuoti bandant išspausti kažkokius argumentus, kodėl žudyti yra gerai. Sunki vaikystė – ne nuosprendis. Daugelis žymių žmonių įveikė didžiulius gyvenimo sunkumus: alkoholizmą šeimoje, vaikų namus ar emocinę nepriežiūrą. Stiprybė slypi ne aplinkybėse, o žmogaus valioje, gebėjime nepasiduoti ir siekti daugiau.
Galite pažiūrėti istorijų, kaip po nepavykusio aborto išgyvenę vaikai, jau suaugusieji, dalinasi savo gyvenimais dėkodami už galimybę. Pasaulyje kas dieną vyksta karai, prievartaujami vaikai, narkotikų prekeiviai, alkoholio, tabako, farmacijos, maisto pramonės nusitaikiusios į mažus vaikus ir jaunimą, visi aplink serga vienokiom ar kitokiom ligom šitam pasaulyje ir jame gyvendami, susidurdami su baisia kasdienybe, vis dėl to mes galime daryti palankius sprendimus sau, kantriai pereiti per sunkumus, išmokti iš jų pamokas, nes tai kuria mūsų rytdieną.