Sausų akių sindromas šiandien tampa vis dažnesne problema – ypač tarp dirbančių prie kompiuterių, gyvenančių intensyviu ritmu ir daug laiko praleidžiančių patalpose. Nors daugeliui tai atrodo kaip smulkmena, ilgainiui ši būklė gali stipriai paveikti gyvenimo kokybę. Natūralius būdus mažinti sausų, perštinčių akių pojūtį siūlo regėjimo gerinimo stovyklų pradininkė Lietuvoje S. Labutienė.
Kodėl akys išsausėja?
Sausų akių sindromas išsivysto tada, kai akys nepagamina pakankamai ašarų arba kai jų kokybė yra prasta, todėl jos per greitai išgaruoja. Tačiau realybėje ši problema retai turi vieną aiškią priežastį – dažniausiai tai kelių veiksnių visuma.
Viena dažniausių priežasčių – sumažėjusi ašarų gamyba. Tai gali būti natūrali organizmo reakcija į senėjimą ar hormoninius pokyčius, ypač moterims menopauzės laikotarpiu. Taip pat įtakos turi autoimuninės ligos, bei kai kurie vaistai – antihistamininiai, antidepresantai ar kraujospūdį mažinantys preparatai.
Kita svarbi priežastis – per greitas ašarų garavimas. Ilgas darbas prie ekranų sumažina mirksėjimo dažnį, todėl akies paviršius nespėja sudrėkti. Sausas oras, kondicionavimas, vėjas ar dulkės tik dar labiau pablogina situaciją. Prie to prisideda ir kontaktiniai lęšiai ar sutrikusi vokų riebalinių liaukų veikla. Galiausiai, didelę įtaką turi gyvenimo būdas: ilgos valandos prie ekranų, rūkymas, skysčių trūkumas ar miego stoka.
Kaip atpažinti?
Sausų akių sindromas gali pasireikšti įvairiai. Dažniausi simptomai:
- sausumo ar „smėlio“ pojūtis akyse
- paraudimas
- perštėjimas ar deginimas
- neryškus matymas
- ašarojimas . Pastarasis simptomas dažnai klaidina – akys ašaroja ne todėl, kad yra per drėgnos, o todėl, kad bando kompensuoti sausumą.
Ar lašai – tikras sprendimas?
Dauguma susidūrusių su šia problema pirmiausia griebiasi dirbtinių ašarų. Tačiau ilgalaikis jų naudojimas ne visada yra nekaltas.
Akių drėkinimas – sudėtinga refleksinė sistema, priklausanti nuo nervinių impulsų tarp ragenos ir smegenų. Nuolat naudojant dirbtines ašaras, ypač kai jos nėra būtinos, ši sistema gali silpti – akys „atpranta“ pačios gaminti ašaras.
Lašai be konservantų paprastai laikomi saugesniais, tačiau net ir jie gali sumažinti natūralią ašarų gamybą, nes organizmas prisitaiko prie išorinio „papildymo“.
Dar daugiau klausimų kelia lašai su konservantais. Jie gali dirginti rageną, sukelti uždegiminius procesus ir ilgainiui pažeisti nervų galūnes. Dėl to silpnėja akies jautrumas, sutrinka signalų perdavimas smegenims ir susidaro uždaras ratas – kuo daugiau lašų, tuo mažiau natūralių ašarų.
Sausų akių sindromas – ne tik laikinas diskomfortas, bet ir signalas, kad organizmui reikia pokyčių. Nors dirbtinės ašaros gali padėti trumpuoju laikotarpiu, ilgalaikis sprendimas dažnai slypi giliau – gyvenimo būde, aplinkoje ir natūralių organizmo funkcijų atkūrime.
Natūralus kelias – rytinis akių plovimas lengvai pasūdytame vandenyje
Jogos sistemoje – kūno švaros palaikymas: liežuvio valymas, nosies, akių plovimas, burnos ertmės skalavimas aliejumi yra vienas iš pagrindinių geros sveikatos principų. 54 metų Rasa J. iš Klaipėdos rajono, 2025 m. apsilankiusi festivalyje „Maistas yra vaistas“ ir išgirdusi lektorės Sigitos Labutienės paskaitą apie natūralius būdus, stiprinančius regėjimą, išbandė išgirstą patarimą: kas rytą po 20 sekundžių mirksėti lengvai pasūdytame vandenyje.
„Akys buvo sausos kokius penkerius metus. Labai jautriai reaguodavo į kompiuterio ir telefono ekranus. Gydytojai patarė lašus, tad juos naudojau kasdien. Kadangi dirbau didelėje administracinėje organizacijoje, tai tarpusavyje su kolegomis dalindavomės informacija, kokie lašiukai yra veiksmingi, kol radau, kas man padeda“, – pasakoja moteris.
Tačiau išgirdusi paskaitą apie regėjimą, nusprendė pabandyti atsikratyti priklausomybęs nuo dirbtinių ašarų: du mėnesius kiekvieną rytą pasidarydavo šilto, vos pasūdyto vandens dubenyje ir mirksėdavo jame apie 20 sekundžių. Taip pat ėmė reguliariai daryti akių mankštą ir vakare – vadinamąjį „palmingą“ (akių uždengimą delnais). Rezultatas, anot jos, labai nustebino: „Akių lašų man jau nebereikia.“
Anot S. Labutienės, Rasa nutraukė „lašų priklausomybės“ ciklą.
„Dirbtinės ašaros, ypač su konservantais, gali susilpnėti natūralią ašarų gamybą: akis gauna mažiau dirginimo signalo, smegenys „mano“, kad drėgmės pakanka ir natūralu refleksas drėkinti akis silpsta. Nustojus nuolat lašinti lašus, tepti gelius, akys gali pamažu atkurti natūralią funkciją. Lengvai pasūdytas vanduo sumažina paviršinį uždegimą. Mirksėjimas vandenyje aktyvina vokų riebalines liaukas, gerina ašarų plėvelės kokybę. Daug žmonių prie ekranų mirksi per retai – tai viena pagrindinių sausumo priežasčių. Akių mankštos ir vakarinis akių atpalaidavimas sumažino akių įtampą, pagerino kraujotaką, todėl po keleto mėnesių praktikos Rasa nebejaučia poreikio akių lašams ir geliams”, – džiaugiasi V. H. Beitso metodo mokytoja S. Labutienė.
www.sveikuoliai.lt
