Senatvinė toliaregystė, dar vadinama presbiopija, yra būklė, kai su amžiumi darosi vis sunkiau matyti iš arti. Žmogus pradeda pastebėti, kad jam reikia atitraukti knygą ar telefoną toliau, akys greičiau pavargsta, o smulkus tekstas tampa neaiškus. Dažniausiai tai prasideda apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus. Daugeliui atveju pasakoma, kad tai normalu, neišvengiama ir tiesiog reikia pradėti nešioti akinius.
Įprastas gydytojų paaiškinimas sako, kad akies lęšiukas su amžiumi tampa kietesnis ir nebe taip lengvai keičia formą, todėl akys negeba gerai prisitaikyti matyti iš arti. Tai skamba logiškai, bet šis paaiškinimas palieka nuošalyje labai svarbų dalyką – kad regėjimas nėra tik „optika“. Akys nėra fotoaparatas. Regėjimas yra gyvas procesas, kurį nuolat valdo nervų sistema, raumenys ir kraujas, maitinantis visus regos audinius. Todėl toliaregystė nėra vien senėjimo pasekmė, o ilgalaikės akių įtampos rezultatas. Dar prieš šimtą metų gydytojas Williamas H. Bates pastebėjo, kad žmonės dažnai pradeda blogiau matyti tada, kai per daug stengiasi, įtempia akis, ilgai žiūri arti be pertraukų ir gyvena nuolatiniame susikaupimo režime. Jis pastebėjo, kad kai akys ilsisi, kai žmogus nustoja stengtis matyti, vaizdas tampa aiškesnis.
Tai paaiškinama labai paprastai. Kai mes labai susikoncentruojame, stengiamės, dirbame įtemptai, mūsų nervų sistema pereina į „įtampos režimą“. Tai tas pats režimas, kuris įsijungia streso metu. Kūnas tada nukreipia energiją „išgyvenimui“, o ne poilsiui. Akys taip pat reaguoja – jų raumenys įsitempia, o kraujas pradeda tekėti prasčiau.
Kraujas akims yra gyvybiškai svarbus. Jis atneša deguonį ir maistines medžiagas į tinklainę ir regos nervą – tas struktūras, kurios iš tikrųjų dalyvauja vaizdo priėmimo procese. Jei kraujo pritekėjimas sumažėja, net ir truputį, bet ilgam laikui, šios ląstelės pradeda badauti. Jos negauna pakankamai energijos, greičiau pavargsta, silpsta ir ilgainiui pradeda nykti.
Webinaras tėvams “Kaip padėti savo vaikui grąžinti regėjimą natūraliais būdais?”
Daugelis rimtų akių ligų šiandien siejamos būtent su tuo, kad regos audiniai ilgą laiką gauna per mažai kraujo. Glaukoma – tai ne tik padidėjęs spaudimas akyje, bet ir tai, kad regos nervas prastai aprūpinamas krauju. Geltonosios dėmės degeneracija – tai būklė, kai silpnėja gilesnių tinklainės sluoksnių maitinimas. Kitaip tariant, visur matome tą pačią problemą: akies audiniai gyvena tarsi „pusbadžiu“.
Akiniai šioje vietoje padeda matyti, bet jie dažnai skatina dar didesnę akių įtampą. Vaizdas tampa ryškus, todėl žmogus linkęs dar ilgiau žiūrėti be pertraukų, dar labiau susikoncentruoti, dar mažiau judinti akis. Akiniai išsprendžia vaizdo problemą, bet nepašalina įtampos, o kartais net ją sustiprina.
Labai geras ir aiškus pavyzdys yra diabetas. Sergant diabetu pirmiausia nukenčia smulkios kraujagyslės. Akys pradeda gauti per mažai kraujo, tinklainės ląstelės silpsta ir žūsta, ir žmogus praranda regėjimą. Diabetinė retinopatija aiškiai parodo, kad kai sutrinka kraujo tekėjimas, regėjimas neišvengiamai kenčia. Skirtumas tik tas, kad diabetu tai vyksta greitai ir matomai, o įprasto gyvenimo atveju – lėtai, tyliai ir per dvidešimt ar trisdešimt metų.
Senatvinė toliaregystė yra signalas, jog regos sistema ilgą laiką dirbo per didelėje įtampoje. Tai nereiškia, kad akiniai yra blogis. Tačiau tai reiškia, kad vien akiniais problemos neišsprendžiame, nes nepaliečiame pagrindinės priežasties – nervinės ir raumeninės įtampos.
Natūralūs regėjimo stiprinimo būdai šiuo požiūriu tampa labai prasmingi. Akių poilsis, pertraukos, sąmoningas mirksėjimas, švelnus žvilgsnis, delnų uždėjimas ant akių, žiūrėjimas be pastangų ir pan. – visa tai leidžia regos sistemai atsipalaiduoti. O kai akys atsipalaiduoja, gerėja kraujo tekėjimas, regos nervai gauna daugiau „maisto“, o visa sistema pradeda veikti darniau.
Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt
