Tie, kurie nuolat patiria stresą ir įtampą, moka didelę kainą, dažnai to net nežinodami. Kaip stresas mus veikia ir kaip sau padėti? Apie tai pasakoja streso valdymo ir perdegimo mentorė, emocinio valgymo specialistė, „Sveikuolių sąjungos“ stovyklų organizatorė Kristina Ragauskaitė.

Kristina Ragauskaitė

Stresas ir įtampa – normali būsena?

Svarbu suprasti tai, kad stresas kartais mums reikalingas. Kai atsitinka kas nors netikėto ar pavojingo, mūsų organizmo atsakas į galimą ar realią grėsmę yra stresas. Su tokiu stresu mūsų kūnai puikiai susitvarko. Problema ta, kad daugelis grėsmių yra ne realios, bet gimusios mūsų galvoje, dėl to organizmas nebegali suprasti, ką jam daryti ir nuolatos palaiko streso būseną, kuri susijusi su lėta medžiagų apykaita, sustabdyta regeneracija, aukštu kraujospūdžiu bei dažnu širdies ritmu. Jei ši būsena trunka ilgai, pažeidžiamas organizmas.

Šiandien dauguma žmonių nuolat patiria chronišką stresą, tačiau, pripratę visą laiką jaustis blogai, nebekreipia į tai dėmesio ir nesistengia nieko pakeisti. „Manoma, kad normalu taip jaustis dėl amžiaus, esamos situacijos arba todėl, kad panašiai jaučiasi aplinkiniai. Stresą lemia daugybė veiksnių, bet tikrosios, esminės psichologinės priežastys – šios: neleidimas sau jausti, gyvenimas pagal svetimus scenarijus, nemokėjimas sustoti ir nuoširdžiai savęs paklausti: „Kur aš einu? Ko iš tikrųjų noriu ir kas man tinka?“ Ilgainiui tai lemia akivaizdžius nuolatinio streso ir įtampos simptomus, kurie galiausiai virsta liga“,- pasakoja streso valdymo ir perdegimo mentorė Kristina. Pasak jos, visa tai įvyksta tik todėl, kad nebuvo atsižvelgiama į daugybę kūno ir proto ženklų, skatinančių sustoti.

Pašnekovės teigimu, iš pradžių stresas gali lemti įkyrias, blogą savijautą lemiančias mintis, nuolat galvoje besisukančius ir sprendžiamus klausimus, kurie iš tikrųjų nėra realūs ir svarbūs, labiau – tik istorijos, kurias patys sau pasakojame. „Tos mintys trukdo susikaupti, įsiminti informaciją, ramiai užmigti (miego sutrikimai – labai dažnas streso simptomas). Nepaisant proto, minčių simptomų, atsiranda stresą liudijantys kūno pojūčiai: sprando, pečių arba juosmens skausmas. Jeigu žmogus ir toliau niekaip nekeičia savo kasdienybės, toliau neria į tą įtampos sūkurį, atsiranda psichosomatinės kilmės skausmai, kurie gali reikštis įvairiausiais būdais, netgi itin dažnomis peršalimo ligomis – nuolatinė įtampa, persitempimas, savo organizmo alinimas, jo neklausymas gali lemti ir tokias nemalonias situacijas. Kai pats nesustoji ir neįsiklausai į save, savo kūno signalus, kas nors kitas turi tave sustabdyti. Dažniausiai organizmo pasirenkamas sustabdymo būdas – liga. Tik tada, nebeturėdami pasirinkimo, privalome sustoti ir įvertinti tai, kaip gyvename“,- remdamasi daugybės žmonių patirtimi pasakoja Kristina Ragauskaitė.

Asmeninių ribų nepaisymas ir depresija

Kristinos teigimu, nebemokame jausti skausmo: ir fizine, ir emocine, psichologine prasme: „Jeigu kitas žmogus su mumis elgiasi netinkamai, dažnai esame linkę pakentėti ir toliau, išmokę kentėti nepatogius jausmus, leidžiame jam pažeidinėti mūsų ribas. Tačiau ir fizinis, ir emocinis skausmas kyla tam, kad apsaugotų. Pavyzdžiui, jeigu kišiu ranką į ugnį, man skaudės, todėl aš to nedarau – taip kūnas saugo savo audinius nuo pažeidimo. Svarbu girdėti save ir būti ten, kur reikia būti arba bėgti iš ten, kur pažeidžiamos mano ribos“.

„Kitos streso priežastys“,- toliau vardina Kristina: „nuolatinis ko nors veikimas ir nesibaigiantis informacinis triukšmas, kurį patiriame palikdami įjungtą televizorių, nuolat sekdami naujienas, naudodamiesi socialiniais tinklais ir kitų formų informacijos pertekliumi. Daugybė žmonių mano, kad ilsisi, kai naršo socialiniuose tinkluose arba žiūri televizorių, bet tai nėra poilsis. Tokiu būdu savo smegenis apkrauname daugybe naujų istorijų ir informacijos, todėl poilsis tikrai nevyksta“. Dar viena pašnekovės įvardinama streso priežastis – lyginimasis: „Socialiniuose tinkluose nuolat stebime kitus, kurie, kaip mums atrodo, sėkmingesni, laimingesni, gražesni už mus. Visa tai sukuria baimės, įtampos ir nepasitenkinimo foną, kas skatina tik dar labiau atsiriboti nuo savo jausmų ir nejausti skausmo bei nemalonių jausmų. Galiausiai, tai lemia perdegimą arba depresiją. Depresija skamba panašiai į anglų kalbos posakį deep rest, reiškiantį gilų poilsį. Ištikus depresijai, kūnas išjungia beveik visą energijos tiekimą, nebeskiria jos kūną žalojančių tikslų siekimui, todėl tuo metu nieko nebesinori. Ši būsena man primena perkaitusi variklį, kai automobilis tiesiog sustoja.“

Mūsų patiriamo streso lygis susijęs ir su mityba, tačiau ramybę patirti dar labiau trukdantys maisto pasirinkimai dažniausiai – streso pasėkmė. „Jeigu mūsų kortizolio – streso hormono lygis visada padidėjęs, nebegalime nusiraminti ir intuityviai norime maisto produktų, kurie dar labiau didina kortizolio kiekį: daug cukraus, skonio stipriklių, riebaus, nenatūralaus maisto, didelių jo kiekių ir dažniausiai – vakare bei naktį“,- dalinasi emocinio valgymo specialistė.

Ką veikčiau, jei nebereikėtų dirbti?

Norint nutraukti streso grandinę savo gyvenime, drastiški sprendimai – ne visada tinkami, nes gali sukelti dar daugiau streso. „Jeigu, pavyzdžiui, staiga išeisime iš darbo, susidursime su sekančia įtampa – pinigų trūkumu. Ne kiekvienas gali ryžtis tokiam staigiam pokyčiui. Todėl rekomenduoju, visų pirma, išsigryninti savo vertybes. Tai – ypatingai svarbu. Tik savo vertybių suvokimas padės išlaikyti svarbias ribas ir išsikelti tikslus, susijusius su tuo, kas iš tikrųjų svarbu. Geriausia, jei tikslai – ir materialūs, ir emociniai, dvasiniai ar moraliniai. Galite savęs paklausti: „Jeigu turėčiau neribotą pinigų sumą, man nereikėtų dirbti, o taip pat jau būčiau apkeliavęs visą pasaulį, ką veikčiau?“ Pradėjus apie tai mąstyti, gali atsiskleisti tikrieji mūsų norai ir polinkiai. Kartais tai – labai netikėti dalykai, skatinantys iš naujo įvertinti savo veiklą ir gyvenimo būdą. Matyti savo kryptį – ypatingai svarbu. Jeigu nieko konkretaus nenori, vadinasi, tau nesvarbu, ką gausi“,- svarbius aspektus dėsto Kristina.

Pasak jos, tai – ilgalaikiai streso įveikos sprendimai, tačiau yra ir trumpalaikių, kurių mokoma Kristinos organizuojamose RESTart stovyklose. „Mokome, kaip darniai išgyventi įtampą čia ir dabar, kaip sugrįžti į savo kūno pojūčius, išjungti nenutylantį radiją savo galvoje, pagaliau nurimti. Kol nesijaučiame ramūs, protingų minčių mūsų galvoje neatsiras. Dažnai paprasti pratimai ir praktikos: mankšta, kvėpavimas, į esamą akimirką grąžinančios užduotys protui, visiškai pakeičia būseną. Tikrasis sąmoningumas ir yra buvimas čia ir dabar. Daugelis žmonių visą gyvenimą mintimis, jausmais yra arba praeityje (prisimindami tai, kas buvo), arba ateityje (kurdami scenarijus, kurie galimai įvyks). Įrankiai, kuriais dalinamės, veikia ir padeda sugrįžti į tikrąjį sąmoningumą ir ramybę“,- šypsosi pašnekovė, jau daug metų mokanti streso paveiktus žmones atrasti vidinę ramybę.

Agnieta JONIKIENĖ