Vienos žymiausių Lietuvos arfininkių – Aistė ir Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė – trijų vaikų tėvai. Jų pirmagimiams dvynukams – pavasarį sukaks penkeri, o mažoji Smiltė – vienerių metų amžiaus ir visi jie auginami drąsiais, sveikais, savimi pasitikinčiais žmonėmis. Esminės vertybės, grūdinimas ir daug laiko gamtoje – elementai, kurie Dailidžių šeimoje svarbiausi. Su įkvepiančiais Simonu ir Aiste nuoširdžiai kalbėjomės apie visuomenei neįprastus, tačiau, pašnekovų teigimu, visiškai natūralius šeimos sprendimus, pasaulio matymą ir motinystės bei tėvystės patirtis.
Šiandien, nepaisant daugybės jūsų abiejų veiklų, auginate jau tris vaikus. Ar visada svajojote apie didelę šeimą? Kaip šiandien pavyksta viską organizuoti? Kaip jaučiatės?
Simonas: Taip, visada norėjau trijų vaikų. Apie tai kalbėjomės ir su Aiste, kurios norai sutapo su manaisiais. Svajonė išsipildė – vaikai – jau trys ir labai smagu juos auginti. Kartais taip gera sustoti ir įsisąmoninti, kad tai – tikrai mūsų šeima ir ji – tokia didelė. Jau netelpame į bet kokį automobilį, reikia rinktis didesnį. Pats turėjau sesę ir augome tik su mama, be tėčio. Atrodė, kaip daug – turėti sesę, o šiandien abu su Aiste džiaugiamės savo sukurta šeima.
Aistė: Jau paauglystėje, būdama keturiolikos, svajojau apie šeimą. Svajojau būti jauna mama ir profesionalia arfininke, koncertuojančia visame pasaulyje. Tik vėliau supratau, kad šios svajonės – sunkiai suderinamos. Nežinau, ar galiu pavadinti save jauna mama, nes dvynukus pagimdžiau, būdama dvidešimt aštuonerių. Bandau darbą derinti su motinyste ir, man rodos, visai pavyksta. Gimus vaikams, mano požiūris į grojimą labai pasikeitė. Vaikai suteikė gyvenimui gerokai daugiau prasmės nei muzika. Jeigu jų nebūtų, kad ir kiek nuostabiausių pasaulio salių koncertuočiau, tektų grįžti į tuščius namus. Dabar, auginant tris vaikus, daug ko nespėju, daug kur skubu, bet vistiek groju ir tas grojimas man suteikia dar daugiau džiaugsmo ir malonumo. Žinodama, kad namie laukia šeima, galiu labiau atsipalaiduoti grodama ir džiaugtis procesu, o tai tik padeda groti geriau. Nebesistengiu įrodyti, kad esu geriausia arfininkė, nes svarbiausias mano vaidmuo – mama.
Su Simonu jau draugystės pradžioje kalbėjome apie tai, kad norime trijų vaikų. Netgi svarstėme, kad būtų nuostabu turėti dvynukus ir dar vieną vaiką. Ar tai – jau viskas, kolkas negaliu pasakyti, nežinau. (Juokiasi)
Turbūt neabejojote vaikus auginsiantys sveikuoliškais principais? Papasakokite, ką taikote kasdienybėje, kaip grūdinate vaikus, kaip rūpinatės jų sveikata?
Simonas: Kiekvieną dieną stengiamės įgyvendinti bent mažus žingsnelius – ugdome vaikus savo pavyzdžiu ir įtraukiame sveikuoliškas kasdienes praktikas. Mūsų vaikai auga, stipriai ribojant ekranus (neleidžiame jiems naudotis telefonais, nebent kartais įjungiame senąją animaciją per televizorių), be cukraus, nebijome vėsaus oro ir daug būname lauke, leidžiame jiems valgyti sniegą. Vaikai mėgsta apsimesti kokiais nors gyvūnais. Kai žiūrėjome „Liūtą karalių“, žaisdavome liūtukus, o dabar dukra, paprašyta apsirengti sako: „Aš nesušalsiu, aš gi ruonė!“ Mūsų vaikai pasitiki savimi. Neverčiame jų maudytis žiemą, tačiau leidžiame tai daryti ir jie dažnai patys tai renkasi. Vaikai to nori, nes mato, kaip mes tuo gyvename. Jie nori prisijungti. Kaip bus vėliau – matysime, niekas negali to numatyti. Gal ateityje jie nebenorės maudytis šaltame vandenyje.
Aiste, ar ir Tau vaikų grūdinimas buvo savaime aiškus sprendimas?
Aistė: Mes su Simonu – tarsi iš dviejų skirtingų pasaulių. Simonas – laukinis, o aš – klasikinės muzikos ir kultūros formuota. Tačiau mudviejų esminės vertybės ir požiūris į gyvenimą visada sutapo. Kaip gyventi, ką valgyti, leisti, ar neleisti žiūrėti ekranų, maudynės šaltame vandenyje ir ėjimas per sniegą basomis – visa tai mums abiems atrodo natūralu ir priimtina, jei tik vaikai to nori. Sudėtinga visa tai tiksliai numatyti, kol laukiesi. Gali daug visko prisigalvoti ir planuoti, tačiau kol vaikai negimsta, niekas, apskritai, dar nesupranta, ką reiškia būti tėvais. Taigi, daug ko, susijusio su vaikų auginimu ir grūdinimu, nebuvome aptarę iš anksto, bet viskas vyksta labai natūraliai ir vieningai. Iki trijų metų mūsų vaikai beveik nebuvo gavę saldumynų. Nesupratome jų poreikio, o vaikams irgi saldumynų netrūko. Mūsų mažoji, matydama, kaip vyresni brolis ir sesė eina basomis per sniegą, irgi to nori. Jeigu vaikams nekuriame baimių, sakydami: „Ten gi šalta, tu susirgsi“, jie patys jaučia, ką gali, ką saugu daryti, o ko – ne. Jeigu, žiemą atidarius duris, mūsų vienerių Smiltė nori išeiti į lauką, mes jai leidžiame. Basomis atsistojusi ant sniego ji sustoja, mąsto, pradeda kilnoti kojytes ir grįžta atgal namo. Nors kartais nulekia tolyn, tada jau kviečiu sugrįžti. (Juokiasi) Svarbu leisti vaikams bandyti, patirti dalykus. Tiesa, ir vasarą, ir žiemą, mūsų vaikai dieną miega lauke. Manau, kad grūdinimas – jau pasiteisinęs sprendimas, nes vaikams – tuoj penkeri ir jie niekada nėra gėrę antibiotikų. Apskritai, bet kokius vaistus vartojame itin retai. Jei prireikia, pasitelkiame homeopatijos priemones. Visada valgome kartu ir visi – tą patį. Nėra taip, kad vaikai valgytų tik bulves ar ryžius, o ne viską, kaip mes. Norime, kad jie visko paragautų.
Kas jūsų šeimoje, auginant vaikus, svarbiausia? Ką labiausiai norite perteikti savo vaikams?
Aistė: Svarbiausia – suformuoti vertybinį pagrindą. Padėti jiems sužinoti tai, kas – gerai, teisinga, o kas – ne. Tai ugdome ir paprasčiausiais buities veiksmais, įtraukdami vaikus į savo kasdienybę, bendravimą, pagarbą vyresniems… Svarbūs – esminiai dorovės principai ir vaikų mokymas būti savarankiškais, galinčiais veikti, kurti gyvenimą, nepriklausomais nuo mūsų. Daug ko vaikai išmoksta, stebėdami mūsų elgesį ir pasirinkimus. Labai daug laiko leidžiame kartu. Matau, kaip greitai jie auga ir noriu kuo daugiau būti kartu, dovanoti kuo daugiau meilės, rūpesčio.
Šią žiemą su vaikais netgi nakvojate sniego namelyje! Simonai, kaip pavyko įgyvendinti šią idėją ir kodėl ją sumanei? Tikriausiai vaikams tai buvo puiki pramoga.
Simonas: Sniego namelio projektas pavyko neplanuotai. Su vaikais iš sniego pastetėme nedidelį namelį ir, 22val. vakare, patikrinęs kitos dienos orų prognozę, supratau, kad liko paskutinės teigiamos temperatūros valandos, kol sniegas limpa. Nusprendžiau pastatyti dar vieną, didesnį namelį tam, kad būtų galima jame miegoti. Savo projektą baigiau vidurnaktį. Kai su vaikais statėme pirmąjį namelį, paklausiau jų, ar norėtų ten miegoti. Vaikai iš pradžių sakė: „Ne, nenorėčiau, būtų baisu.“ Tačiau sūnus pridūrė: „Tėti, jei tu miegotum namelyje, tai ir aš miegočiau.“ Taip ir prasidėjo mūsų miegojimas namelyje. Vieną vakarą, mums su sūnumi prieš miegą skaitant knygeles, į namelį užsuko dukra ir susižavėjo, koks gražus, jaukus namelis pavyko. „Aš irgi noriu čia miegoti. Tėti, kitą naktį čia miegosime kartu“,- sakė ji. Tikiuosi, kad vaikai prisimins šį mūsų nuotykį dar ilgai. Aš pats vaikystėje visada svajojau pasistatyti panašų namelį, bet man vis nepavykdavo. Turbūt pritrūkdavo stogo, kurį uždengti vaikui – ne taip paprasta. Tokio namelio viduje laikosi maždaug -1°C temperatūra, tad miegoti nėra visiškai komfortiška, bet mums pavyko. Nei vienas po to nesusirgome, tik susikūrėme gražių prisiminimų.
Ar teko/tenka sulaukti kritikos, pasipriešinimo, kitų abejonių dėl ankstyvo vaikų grūdinimo, maudynių?
Simonas: Žinoma, tenka sulaukti kitų pasipriešinimo. Tačiau tai patiriu jau maždaug dešimt metų, nuo tada, kai pradėjau aktyviau skatinti žmones maudytis žiemą. Neigiami komentarai ir patarimai – neišvengiami, tad belieka išmokti su tuo gyventi. Nors kartais būna tikrai nesmagu, stengiuosi nesureikšminti neigiamų komentarų. Suprantu, kad žmonės tikriausiai nori gero ir tiesiog taip supranta tą gėrį ir rūpestį. Komentuojantys, beje, daug kartų sakė, kad neturėsiu vaikų. Daugiau nebesako. (Šypsosi)
Aistė: Nesijaudiname dėl visuomenės požiūrio, gyvename savo gyvenimą ir per daug juo nesidaliname. Tai, kaip auginame savo vaikus – mūsų pasirinkimas.
Kada patys pradėjote grūdintis ir kokiomis aplinkybėmis? Papasakokite, kaip sveikuolių praktikos atsirado jūsų gyvenime.
Aistė: Manau, sveikos gyvensenos įpročius perėmiau iš mamos, kuri be įtampos ir griežtų taisyklių vis stengdavosi rinktis tai, kas sveikiau: vartoti mažiau mėsos, daugiau daržovių, raugintų maisto produktų… Paaugusi, pati pradėjusi spręsti, ką valgysiu, nenorėjau rinktis įprasto Paryžiaus studentų maisto: šaldytų picų ar batonų, todėl daugiau gamindavau namuose. Atsibudusi ryte, gerdavau ne kavą, o šiltą vandenį, o tada – mankštindavausi. Sveikos gyvensenos tema man tapo vis įdomesnė, todėl daugiau ja domėjausi ir kasdienybėje išbandžiau vis daugiau paprastų, bet svarbių ritualų. Grūdinimąsi atradau jau susipažinusi su Simonu. Draugystės pradžioje, lapkričio mėnesį kartu važiavome į sveikuolių stovyklą. Vieną vakarą Simonas man pasakė, kad ryte eisime maudytis ežere. Atrodė, kaip tai įmanoma, juk taip šalta… Tačiau, įveikusi save, jausdama kartu besimaudančių palaikymą, išdrįsau ir, pasirodo, likau gyva. (Juokiasi) Pabandžiusi, supratau, kad tai – įmanoma ir maudynes tęsiau. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių atranda grūdinimosi šaltu vandeniu privalumus. Visa grūdinimosi esmė – grynas oras ir gamta. Kuo daugiau to, tuo geriau. Juk, pavyzdžiui, tris dienas iš eilės neišeinant iš namų, savijauta – tikrai nekokia. Bent kažkiek laiko praleidus gryname ore, pastumdžius su vaikais roges, ir fizinė savijauta, ir emocinė būsena kardinaliai pasikeičia. Tai – būtina. Dėl šios priežasties persikraustėme gyventi arčiau gamtos, į nuosavą namą. Mums svarbi galimybė pro duris išeiti basomis į pievą.
Simonas: Na, o aš pradėjau grūdintis nejučia, vėlyvoje paauglystėje susidraugavęs su sveikuoliais. Maudydavausi savarankiškai, net neįvardindamas to kaip grūdinimosi. Tiesiog nusprenžiau maudytis bet kada. Kai atvažiuodavau prie jūros, nepaisant metų laiko, tai ir maudydavausi.
Tikriausiai sąmoningai, sveikuoliškai auginti vaikų be palaikančios bendruomenės, jos narių patirties, vyresnių patarimų jaunesniems – sudėtinga. Ar bendruomenė – svarbi jūsų gyvenimo dalis, auginant ir mokant tinkamo pavyzdžio savo vaikus?
Simonas: Stengiantis auginti vaikus sąmoningai, aplinkinių, bendruomenės palaikymas – tikrai labai svarbus. Smagu jausti pritarimą, kitų pavyzdžius. Lietuvos Sveikuolių sąjunga – ta vieta, kur randame daugybę bendraminčių, panašiai gyvenančių žmonių, šeimų. Visada su panašiai mąstančiais labai gera susitikti stovyklose, pamatyti jų kasdienybę, skirtingų situacijų sprendimo būdus, įsikvėpti. Ir vaikai stovyklose pamato, kad ir kiti gyvena taip, kaip mes, o pritarimas ir palaikymas visiems vaikams ir paaugliams – ypatingai svarbus. Mūsų bendruomenė – atvira visiems, tad kiekvienas, norintis atrasti tai, kuo džiaugiamės mes, yra nuoširdžiai laukiamas.
Aistė: Sveikuolių stovyklose smagu pabūti kartu su vaikais, džiaugiuosi, kai tai pavyksta, nes vasarą būna pats mano darbymetis. Manau, kai vaikai paaugs, jie dar dažniau važiuos į stovyklas kartu su Simonu ar savanoriais. Tai – vertinga patirtis. Apskritai, motinystė man – labai fainas, nuostabus patyrimas, kurio linkiu visiems. Tėvystė, motinystė be galo praturtina, įprasmina gyvenimą. Visų pirma, tapus mama, pradėjau daug geriau suprasti savo tėvus. Pateisinu jų pasirinkimus, nes suprantu jų situaciją, priežastis ir motyvus. Norisi labiau rūpintis tėvais, nes suprantu, kiek rūpesčio jie skyrė man. Motinystė atgręžė mane į realybę ir tikrą suvokimą, kaip sunku viską gyvenime suderinti: laiką su vaikais, šeima, draugais, darbu, pomėgiais, rūpesčiu savimi… Pradeda labiau rūpeti ir ateitis, nes galvoji, ką paliksi savo vaikams. Tai – ypatingai graži gyvenimo mokykla, paverčianti žmones geresniais pasaulio gyventojais. Tokiais, kuriems labiau rūpi kiti, nei jie patys.
Agnieta JONIKIENĖ, www.sveikuoliai.lt
