„Pradėjęs vartoti alkoholį, niekas negalvoja, kad taps priklausomas“,- svarsto visą gyvenimą sėkmingus verslus kūręs Saulius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas). Septynis metus gilinęs savo alkoholizmo problemą, tris paskutiniuosius pašnekovas gerdavo kasdien. Jau septyniolika metų Saulius gyvena blaiviu protu – visiškai nevartoja svaigalų. Jo sveikimo kelionėje itin svarbiu žingsniu ir palaikymu tapo Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamos stovyklos, leidusios patirti kitokį gyvenimo skonį ir atrasti sąmoningų draugų, su kuriais pašnekovas bendrauja iki šiol. Šiandien šis geros širdies, išmintingas vyras noriai dalinasi savo patirtimi ir žiniomis su tais, kurie nori sveikti nuo priklausomybių, todėl atvirai pasakoja savo istoriją ir pabrėžia svarbiausias jos pamokas.
Sauliau, papasakokite apie ankstesnį savo gyvenimo etapą, kai dar vartojote alkoholį.
Kaip ir dauguma atvejų, viskas prasidėjo labai nekaltai. Dažnai sakoma, kad išgerti per šventes – normalu, tad ir mano alkoholizmo pradžia buvo tokia – rimčiau išgerdavau kartą per pusmetį. Vėliau pradėjau gerti kartą per savaitę su draugais. Gerdami alkoholį, niekas negalvoja apie tai, kad gali tapti priklausomais. Tačiau žmonių smegenų ir kūno struktūra – šiek tiek skirtinga, todėl skirtingai reaguoja į priklausomybę sukeliančias medžiagas: alkoholį, narkotikus, tabaką… Vieni, net ir kartais išgerdami, galbūt niekada netaps alkoholikais, o kiti, deja, sunkiai sugebėdami kontroliuoti šį fiziologinį procesą, gali pasiekti dugną. Pradėjęs vadovauti dideliam verslui, nuolat darbe sulaukdavau svečių: tiekėjų, rangovų, kurie – taip prieš penkiolika ar dvidešimt metų buvo įprasta ir netgi laikoma mandagiu elgesiu – atsinešdavo alkoholio. Mano spinta darbe ilgainiui tapo tikrų tikriausiu baru. Kartu su svečiais būdavo įprasta išgerti taurelę, o po to – kavos ar arbatos. Išgerdavau su vienais, paskui – antrais, trečiais svečiais… Kartais ir ne po vieną taurelę. Taip per dieną išgerdavau turbūt visą butelį alkoholio. Pradėjau teisintis šeimai, kad turiu išgerti su partneriais, kitaip neužmegsiu ryšių, nepasirašysiu kontraktų ir negalėsiu vystyti verslo. Savo darbu laikiau ir apsilankymus kavinėse, ir kitus susitikimus po darbo, kur, be abejonės, taip pat keldavome taureles. Atrasdavau daugybę pasiteisinimų.
Ilgainiui tapau priklausomas. Nebesulaukdavau pietų meto, kai įprastai išgerdavau taurelę. Atsikėlęs ryte, jausdavausi blogai, todėl, važiuodamas į darbą, sustodavau parduotuvėje ir nusipirkdavau alkoholio. Buteliukai atsirado ir namuose už lovos, ir automobilyje… Žinoma, artimieji bandė gaudyti mane, atradę butelius, juos paslėpdavo. Tačiau atrasdavau būdų, kaip pataisyti savo sveikatą. Tada nesusimąstydavau, kokį pavojų keliu ne tik sau, bet ir kitiems, vairuodamas neblaivus. Anksčiau būdavo nesudėtinga susitarti su policijos pareigūnais, bausmės nebuvo tokios didelės, todėl ir vairuoti išgėrus ryždavomės drąsiau. Visgi, nors dabar neblaivūs vairuotojai baudžiami daug griežčiau, patiriantys priklausomybę turbūt vairuos išgėrę tol, kol atsitiks kas nors siaubingo. Deja, tada jau bus per vėlu ištaisyti žalą, kurią nulėmei…
Kada nusprendėte nebenorintis taip gyventi? Kas lėmė tai, kad nustojote vartoti alkoholį?
Alkoholikais liekama visą gyvenimą. Tačiau nebegerti nusprendžiama dėl skirtingų priežasčių, todėl labai sudėtinga pasakyti, kaip reikia elgtis – mus motyvuoja ir teigiamai paveikia vis kiti veiksniai. Dar kasdien vartodamas alkoholį, patyriau penkias rimtas, po septynias valandas trukusias operacijas. Mano visa riestoji žarna išoperuota, joje buvo ne vienas auglys. Jas visas man atliko kas tris – keturis mėnesius tam, kad organizmas spėtų pasiruošti. Tačiau tarp operacijų, nebijodamas nieko, aš toliau gerdavau. Netgi į vieną operaciją nuvažiavau išgėręs alkoholio. Aš nebijojau mirti. Net kai gydytojai, įvertinę mano būklę, nieko neslėpdami sakydavo, kad jei ir toliau taip daug gersiu, man gyventi liks du metai, tai manęs nesulaikydavo nuo taurelės. Kiekvienam – sava motyvacija ir ribos. Žmonos, vaikų prašymai manęs neveikė. Išmokau juos apgaudinėti, rasdavau daugybę pasiteisinimų savo priklausomybei.
Viskas pasikeitė, kai, vieną rytą atsibudęs, radau dukros raštelį, kuriame buvo tik trys žodžiai. Deja, negaliu atskleisti, kokie jie. Šie žodžiai dabar įrėminti kabo virš mano lovos. Tiesa, kai rėminau raštelį, įskilo stiklas. Taip ir palikau – tarsi savo jau pasibaigusio, sudužusio gyvenimo simbolį. Tuomet, perskaitęs, ką dukra parašė, viduje aiškiai pajutau: „Viskas. Tikrai – viskas. Nejaugi aš – toks silpnavalis, nepaisant to, ką gyvenime sukūriau: gražią šeimą, pastačiau daug gamyklų, turiu daugybę pažįstamų? Nejaugi negaliu susitvarkyti su šia priklausomybe?“ Be abejonės, alkoholio atsisaktyti buvo be galo sunku. Kadangi nuo to ryto daugiau visiškai nebevartojau alkoholio, jaučiausi siaubingai… Vėliau, pasikalbėjęs su gydytojais, supratau, kad iš tiesų elgiausi labai rizikingai, staiga be kitų pagalbos visiškai nutraukdamas alkoholio vartojimą. Tačiau iškenčiau šį sunkų etapą ir nuo tada jau maždaug septyniolika metų visiškai nevartoju alkoholio. Iš pradžių dar norėjosi išgerti, tačiau to sau neleidau. Po maždaug keturių metų blaivybės iš mano gyvenimo dingo ir cigaretės. Truputį keitėsi draugų kompanija ir lankomos vietos, tačiau iš esmės viskas liko, kaip buvę. Aplinkiniai prie mano pasirinkimo priprato. Man metus gerti, po dviejų – trijų metų vartoti alkoholį nustojo ir mano brolis. Mūsų šeimos susitikimuose alkoholio nebūna: tetos, brolis, sūnus, aš – visi negeriame.
Kas Jums padėjo, tik atsisakius alkoholio, tuo pačiu sunkiausiu etapu?
Kadangi turiu vegetacinių problemų – patiriu panikos atakas, lankausi pas psichologą. Jis rekomendavo man labai gerą, priklausomiems asmenims padedančią knygelę „Penktas kampas.“ Perskaičiau ją tris kartus. Man ji buvo labai svarbi. Ir ne tik man, todėl drąsiai rekomenduoju ją visiems, kenčiantiems nuo priklausomybių. Pasibaigus šios knygos tiražui, pats užsakau spaustuvėje naujų egzempliorių. Labai pritariu šioje knygoje aprašytoms mintims, kad alkoholikui galima padėti vieną, daugiausiai – du kartus. Tačiau jei jis toliau geria, vertėtų nenusileisti šantažui, kai gerti nenustojama ir skundžiamasi, koks blogas gyvenimas, netgi grasinama nusižudyti. Taip buvo mano broliui – jis teigdavo nusiskandinsiąs. Sakydavau: „Na, ir eik. Vieną kartą paverksim, išgedėsim ir viskas baigsis.“ Skatinau ir jo žmoną elgtis panašiai, nes mes niekuo jam negalėjome padėti – jis nereagavo į mūsų žodžius ir veiksmus. Statistika – žiauri – tam tikras kiekis nuo priklausomybių kenčiančių žmonių niekada nepasveiks. Tenka su tuo susitaikyti. Šie žmonės vienaip ar kitaip prieis liepto galą. Tačiau tie, kurie sugebės patys suprasti, kas vyksta, išsikapstys. Žinau daugybę teigiamų pavyzdžių. Visgi, svarbu suprasti, kad alkoholizmas – žiauri problema, kuri dažnai slepiama. Šiandien jaunimas išgeria gerokai mažiau alkoholio, bet vartoja kitas, narkotines medžiagas, kurių atsiranda tiek daug, kad medicinos darbuotojai net nespėja sekti. Keliaujame ne pačia geriausia linkme…
BENDRAVIMO VAKARAS. Kaip askezės gali padėti atsikratyti priklausomybių?
Pasikartosiu – kiekvienam padeda vis kiti būdai. Nežinoma, koks veiksmas, žodis ar įvykis paveiks konkretų žmogų ir lems jo sprendimą nebevartoti alkoholio. Mano šeima pykdavo, aiškindavo, klausdavo, kaip ir kodėl aš vairuoju girtas, gąsdino tuo, kad ką nors arba pats save užmušiu. Tuo metu manęs tai nepaveikė ir tikrai nepadėjo atsisakyti alkoholio. Kai galvoju apie tai dabar, kai įsivaizduoju, kas galėjo įvykti, visas mano kūnas pašiurpsta. Jeigu būčiau užmušęs kitą žmogų, su kokia sąžine, ką jausdamas būčiau sėdėjęs kalėjime… Neverta daugybę kartų moralizuoti savo artimųjų. Ilgainiui jie prie to pripranta ir priima kaip savaimę suprantamą dalyką. Užtenka ištiesti pagalbos ranką vieną kartą. Kalbėkitės tik tada, kai žmogus – blaivus, su girtu kalbėtis, apskritai, nėra prasmės. Jei niekas nesikeičia, tiesiog praneškite jam, kad nuo dabar jūsų pagalbos, pinigų ar palaikymo jis nebesulauks. Laikykitės savo žodžio, nes jei bent kartą nusileisite ir vėl bandysite alkoholikui padėti, jūsų pastangos taps nieko vertos.
Jūsų atveju impulsas keistis, visgi, buvo nulemtas artimųjų?
Mano dukra tuo metu buvo paauglė. Ji nebandė manęs moralizuoti, tai daugiau darė žmona. Galbūt todėl dukros žodžiai – net ne ištarti, o trumpai užrašyti, taip stipriai paveikė ir lėmė esminį pokytį. Įdomiausia, kad mano aplinkos žmonės net nepastebėdavo, kad turiu priklausomybę. Aš nevaikščiodavau po barus, atsisėsdavau kur nors vienoje vietoje su keliais (dažniausiai – tais pačiais) žmonėmis, išgerdavau ir važiuodavau namo miegoti. Atkreipkite dėmesį – važiuodavau, vairuodavau automobilį, ne eidavau pėsčiomis… Kai vėliau pasakodavau pažįstamiems apie savo alkoholizmą, jie būdavo nustebę ir išsigandę, sutrikę, nes niekada to nepastebėjo. Kai kurie nesuprato, kodėl, apskritai, tai pasakoju. Tačiau pasakodamas apie alkoholizmą kuo daugiau žmonių, jų akivaizdoje įsipareigoju daugiau to nekartoti.
Be abejonės, man labai padėjo žmona. Ji vežiodavo mane į sveikuolių stovyklas, ruonių šventes… Nors buvo kartų, kai stovykloje Dauguose sugebėdavau pabėgęs nusipirkti alaus, dažniausiai, būdamas tarp sveikuolių, savaitę ar dvi alkoholio nevartodavau. Stebėdavau juos, tai, kaip jie gyvena, ką renkasi, klausydavau paskaitų. Įsitikinau, kad žmonės geba linksmintis, šokti ir dainuoti, puikiai leisti laiką, būdami visiškai blaivūs. Nors iš pradžių tuo stebėjausi, ilgainiui, pajutęs sveiko, teisingo gyvenimo būdo privalumus, ieškojau, kur jų patirti vis daugiau. Sveikuolių stovyklose netgi susiradau draugų, su kuriais bendrauju iki šiol. Stovyklose bendraudavau su Dainiumi Kepeniu, ten susipažinau ir su Eligijumi Valskiu, kuris dabar – geriausias mano draugas. Jis atvažiuoja į svečius, pasikalbame, pamedituojame. Toks bendravimas ir praktikos ypač padeda, kai sustiprėja vegetaciniai simptomai – panikos atakos. Sveikuolių styvyklose išmoktos praktikos – vis dar mano kasdienybės dalis. Perskaičiau ir daugybę psichologinių knygų, bendravau su įvairių sričių medicinos darbuotojais – ilgainiui žinios ir patirtis leido vis geriau save suprasti bei kontroliuoti savo elgesį bei gyvenimo būdą, įpročius.
Tačiau išsikapstyti pavyksta ne visiems?
Tiesa. Pažįstu ne vieną, kuriam pavyko, tačiau pažįstu ir daug kitų, kurie vis dar negali išsikapstyti. Vienus jų veikia baimė. Mano įmonėje dirbo vienas į alkoholizmą įklimpęs vadybininkas. Matydamas, kad jis niekaip nesusitvarko, pasakiau, kad dabar jį atleidžiu ir skatinu vykti gydytis. „Pamatęs patvirtinimą, kad gydeisi reabilitacijos centre, priimsiu tave atgal“,- sakiau jam. Taip ir įvyko, tačiau po dviejų mėnesių vadybininkas ir vėl pradėjo gerti. Vis dar su juo bendraujame. Jis negeria jau dešimt metų, sukūrė verslus sau ir žmonai ir laimingai gyvena. Jam išsikapstyti padėjo būtent baimė prarasti darbą, šeimą, pinigus…
Kuo gyvenate šiandien? Kalbantis su Jumis, suprantu, kad noriai dalinatės savo patirtimi ir žiniomis su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos…
Visada, esant poreikiui ar iškilus alkoholizmo temai, noriai dalinuosi savo patirtimi ir suvokimais. Nesistengiu kitiems įpiršti savo gyvenimo būdo, nemoralizuoju, bet, jeigu reikia, mielai padedu, palaikau, pasidalinu turima medžiaga, nukreipiu pas tikrai gerus specialistus. Dabar mano gyvenime viskas kitaip: atsirado sodas, gėlės, sodybos medžiai, kelionės, nauji pomėgiai, o didžiausią džiaugsmą dovanoja anūkai. Viskas prasideda nuo tavęs paties. Jeigu nori keistis, tau tikrai pavyks. Man atrodo, svarbiau net ne valia, apie kurią daug kalbama, o vidinis noras. Lyginant su laikotarpiu, kai kasdien vartodavau alkoholį, dabar mano gyvenime ženkliai mažiau baimės. Tada bijodavau, kad padarysiu ką nors negero, sustabdys policija, artimieji supras, kad gėriau… Nuolat gyvenau baimėje – galbūt ir tai galėjo lemti dabar patiriamus vegetacinius sutrikimus. Dabar patiriu gerokai daugiau ramybės. Didelė dalis mūsų problemų nulemtos nervų sistemos. Jeigu, išsivadavę nuo baimių, puoselėjame pasitikėjimą, ilgainiui jaučiamės geriau, labiau pasitikime savimi. Nepaisant nieko, alkoholizmas – liga, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Todėl svarbu sau tai pripažinti ir saugoti save.
Agnieta Jonikienė, www.sveikuoliai.lt
